Slaptos pasipriešinimo organizacijos nuo 1942 m. pradžios veikė Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Švenčionių getuose. Jauni, aktyvūs žydai rinkosi kovoti su mirtinu priešu – naciais. Moterys taip pat buvo šių slaptų organizacijų steigėjų ir kovotojų gretose. Žlugus pasipriešinimo gete idėjoms, pogrindžio organizacijų nariai traukėsi ginkluotai partizaninei kovai į miškus, gete palikę savo tėvus, vaikus ir kitus šeimos narius. Iš geto pabėgę ar išgelbėti žmonės taip pat slapstėsi vietinių gyventojų padedami, slėpė ir savo žydišką kilmę. Besislapstantieji buvo visiškai priklausomi nuo gelbėtojų sąžinės, solidarumo ir empatijos.
Jaunoms merginoms pasirinkimas išeiti buvo ypač sunkus – visos jos susidūrė su dilema: koks sprendimas mirties akivaizdoje yra teisingas?
„Aš atėjau namo. Pasakiau tėvams, kad aš greičiausiai išeisiu pas partizanus. [Mano mama] man labai lengvai prisiuvo žvaigždę, kad labai lengvai būtų galima ją nuplėšti. Mama dar [paruošė], aš atsimenu, buvo portfelis, kažkaip išliko. Rankinė. Turėjau draugą, kuris, kai tik mes patekom į getą, per mano gimimo dieną padovanojo buteliuką odekolono ar kvepalų, nes iki karo jo šeima turėjo parfumerijos parduotuvę. Rankšluostį, [mėlyną] palaidinę, kurią pati numezgiau ir šiek tiek [virtų] žirnių mama turėjo. Ir po maždaug pusvalandžio atbėgo Doba [Doveltov] ir pasakė, kad yra galimybė išeiti iš geto […]. Ir aš atsisveikinau su savo tėvais, sesute … Ir mes su ja išėjom…“
Fania Jocheles-Brancovskaja
Fania Jocheles-Brancovskaja, 99 metai. Vilniaus geto kalinė ir geto pogrindinės organizacijos FPO (jidiš k.
Fareinighte partizaner organizacie) narė, žydų partizanų būrio „Keršytojas“ Rūdninkų miške kovotoja.
Fania Jocheles, 1943 m. Asmeninė Fanios Jocheles-Brancovskajos nuotrauka.
„Mano mintyse vien baimė ir liūdesys. Baisu išeiti neatsisveikinus su šeima. Baisu palikti [Vilniaus] getą, kur pragyvenau beviltiškai pusantrų, nors atrodė, kad dešimt, metų. […] Mes ėjome ne tam, kad išsigelbėtume, o tam, kad kovotume ir žūtume. Mums neleido pasiimti kartu brolių, tėvų, paauglių vaikų. […] Mane kankino mintis: aš neatsisveikinau! Bet ar galėjau atsisveikinti po tėvo žodžių, kad įduos mus policijai. Vėliau, jau miške, aš sužinojau, kad tėvas buvo atėjęs į biblioteką manęs ieškoti. Ir tik pamatęs, kad nėra dantų šepetėlio, suprato, kad aš išėjau visam laikui. Man buvo nepilnai 22 metai. Daugiau aš niekada nemačiau savo tėvų. Jau tada aš likau našlaite ir iki šiol kankinuosi mintimi, kad jeigu būčiau likusi, galbūt, mes būtume išsigelbėję […], galbūt visi būtume likę gyvi?“
Rachilė Margolis
Rachilė Margolis (1921-2015) – Vilniaus geto kalinė ir geto pogrindinės organizacijos FPO (jidiš k. Fareinighte partizaner organizacie) narė, žydų partizanų būrių „Keršytojas“ ir „Vilnius“ kovotoja.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus
Atminimo akmuo gydytojui Samueliui Margoliui Vilniaus g.
33/Islandijos g. 2, Vilniuje, sankryžoje
Viliaus Mateikos nuotrauka
Gydytojas Samuelis Margolis
Рахиль Марголис. Немного света во мраке. Вильнюс,
2006
„Apie mūsų su Miša bėgimą iš [Kauno] geto į Rūdninkų girią aš sužinojau [1943 m.] gruodžio pradžioje ir iš karto apie tai pranešiau mamai. Ji verkė ir džiaugėsi tikėdamasi, kad man pasiseks išsigelbėti. Aš save laikiau išdavike už tai, kad palieku mamą likimo valiai. Tomis dienomis buvau labai pasimetusi. Man vis atrodė, kad su savo artimaisiais elgiuosi neteisingai, kad aš neturiu moralinės teisės juos palikti. Mano sieloje kovojo du prieštaringi jausmai. Vienas reikalavo eiti ir kovoti su priešu, o kitas jausmas siūlė likti su šeima, ją globoti ir kartu, jei lemta, žūti arba išlikti.“
Sara Ginaitė-Rubinsonienė
„Mama mums ruošė reikalingiausius daiktus. Jai norėtųsi įduoti mums ne tik daugiau maišų su daiktais, bet ir savo širdį, savo gyvenimo patyrimą. Aš pasiimu kelias senas nuotraukas ir kaip užvesta mašina kartoju: „Aš būtinai grįšiu, aš rasiu progą ir galimybę nors trumpam grįžti į getą, pamatysite“. Mama žiūrėjo į mane nuliūdusi ir greičiausiai galvojo apie mano dar vaikiškumą, mano iliuzijas.“
Sara Ginaitė-Rubinsonienė
Kauno geto kalinių deportacija į nacių koncentracijos stovyklas. 1943–1944 m.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus.
„Visą gyvenimą aš pragyvenau su savo mamos istorija. Aš taip nuo to pavargau.“
Išgyvenusios Holokaustą dukra
„Mano močiutė kalbėjo. Bet, žinai, visi žmonės, kurie kalba, jie kažką ir nutyli. Ir aš manau, kad ji turi savo kažkokią istoriją, tai ją ir pasakoja. Ir yra dalykai, kurių nepasakoja, aš manau.“
Išgyvenusios Holokaustą anūkė Judita Gliauberzonaitė
Nacių inicijuotas ir, miesto gyventojams stebint, vietinių lietuvių įvykdytas žydų pogromas „Lietūkio“ garaže. Kaunas, 1941 m. birželio 27 d.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Holokausto ekspozicija.