Partizanų būriai Lietuvos Rūdininkų, Kazėnų, Naručio miškuose veikė iki 1944 m. liepos. Partizanus kamuodavo nuolatinis alkis, slėgė sunkios gyvenimo sąlygos, kankino parazitai, buvo sudėtinga pasirūpinti asmenine higiena. Būriuose buvo karinė tvarka, galiojo griežtos taisyklės, tačiau nepaisant to mezgėsi socialiniai santykiai, formavosi tradicijos. Moterys ir vyrai miško sąlygomis gyveno beveik dvejus metus.
Moterų padėtis skirtinguose būriuose buvo nevienoda. Dažnai į moteris buvo žiūrima su panieka, joms tekdavo kęsti būrio narių seksualinį priekabiavimą ir prievartą. Miškuose gyvenančios moterys, merginos ir mergaitės savo drąsa ir tvirta valia turėjo užsitarnauti vyrų pagarbą ir lygiavertį požiūrį.
Gyvenant miško sąlygomis jaunoms moterims kilo moralinės dilemos: kaip prisitaikyti prie sudėtingų gyvenimo sąlygų ir išsaugoti moterišką tapatybę?
„Moterų būryje buvo nedaug. Merginos buvo ryšininkės. Ypač tos, kurių išvaizda buvo nepanaši į žydės – buvo siunčiamos į miestą, atvesdavo likusiuosius pas partizanus. Tai buvo labai rizikinga. Dalis buvo žvalgyboje, palaikė ryšį su gyventojais. Kelios ėjo į užduotis, kitos dirbo virtuvėje. Būdamos miške mes galvojome esančios vyrais… Tačiau būrio vadas kartą pasakė: „Jūs ne vyrai!“ Kiekvieną sykį teko įrodinėti savo tiesą…“
Fania Jocheles-Brancovskaja
Žydų partizanų būrio „Keršytojas“ bunkeris, kurį parodė Fania Jocheles-Brancovskaja, Rūdninkų miške.
Neringos Latvytės nuotrauka, 2017 m. liepa.
„Pirmai operacijai buvau pasirinkta vienintelė iš visų mūsų moterų – kovotojų; mes jautėme, kad visas moteriškos giminės likimas priklauso nuo mūsų. Jeigu įvykdytume mums patikėtą užduotį, tai tuo numintume kelią kitoms merginoms.“
Ružka Korčak-Marla
Ružka Korčak-Marla (1921–1988) Vilniaus geto kalinė ir geto pogrindinės organizacijos FPO
(jidiš k. Fareinighte partizaner organizacie) narė, žydų partizanų būrio „Keršytojas“ Rūdninkų miške kovotoja. Ružka Korčak antroje eilėje viduryje
Žydų partizanų būrio „Keršytojas“ kovotojai po karo Vilniuje.
Ружка Корчак. Пламя под пеплом. Тель-Авив: Библиотека-Алия, 1977
„Maloniausias tos šventės [kovo 8 d.] siurprizas buvo tas momentas, kai mūsų vadas Kostas iškilmingai įteikė man šautuvą. Iš džiaugsmo ir netikėtumo aš net nepadėkojau už dovaną, o tiesiog pradėjau bučiuoti ir glausti prie savęs naują naujutėlį šautuvą. Aš buvau viena iš pirmųjų mūsų būrio moterų, kuriai buvo duotas nuosavas šautuvas.“
Sara Ginaitė-Rubinsonienė
Sara Ginaitė-Rubinsonienė (1924 03 17–2018 04 02), Kauno geto kalinė ir geto pogrindinės organizacijos AKO
(jidiš k. Antifašistiše kampf organizacie) narė, žydų partizanų būrio „Mirtis okupantams“ Rūdninkų miške kovotoja.
Sara Ginaitė 1944 m. rugpjūtį Vilniuje. Nuotrauką padarė karo fotografas, labai nustebęs matydamas moterį sargybinę.
Asmeninė Saros Ginaitės-Rubinsonienės nuotrauka.
„Kovo 8 d. visos būrio moterys buvo laisvos nuo visokių darbų, nuo budėjimo. Visus, net pačius „moteriškiausius“ darbus tą dieną atliko vyrai. […] Mes maudėmės, tvarkėme savo šukuosenas, padėjome viena kitai gražiai apsirengti. Kai kurios mūsų merginos norėjo atrodyti būtinai „moteriškai“. Jos prisisegė sijonus, apsivilko spalvotas palaidines, pasidažė lūpas. Kitos norėjo, kad jų apranga įrodytų merginų lygybę su vyrais. Jos mūvėjo kelnes, vilkėjo striukes, apsijuosė diržais. Aš užsimoviau naujas rudas kelnes, kurias čia pat bazėje man pasiuvo partizanas T. Fridmanas, šiltus rudus marškinius, išblizginau batus ir susijuosiau dviem diržais.“
Sara Ginaitė-Rubinsonienė
„Mano mama nubėgo psichologiškai sunkų gyvenimo maratoną.“
Išgyvenusios Holokaustą dukra
„Nepaprastai sunki buvo mūsų moterų buitis. Ilgai bazėje nebuvo pirties, nebuvo išvietės. Tekdavo eiti giliau į mišką, bristi per sniegą, susitvarkyti, nusiprausti, išplauti galvą. Mane, kaip ir kitas partizanes, apniko utėlės, kurių niekaip nebuvo galima atsikratyti. Jos negailestingai čiulpė mūsų kraują. Mūsų kova su utelėmis baigdavosi jų pergale, sužlugo visi mūsų mėginimai jas išnaikinti. Kita, ne mažiau sudėtinga mūsų merginų problema – tai higienos reikmenų nebuvimas. Mėnesinės kankino mus ne mažiau kaip parazitai. Tekdavo plėšyti baltinius, iš kaimo moterų pirkti skudurus, plauti juos atokioje miško vietoje, šaltame vandenyje. Dažnai, nespėjus jiems išdžiūti, turėdavome naudoti drėgnus skudurus. Dar sudėtingiau būdavo tas sunkias problemas išspręsti žygiuojant ar budint.“
Rachilė Margolis
„Mano močiutė kalbėjo […], atvirai apie tai kalbėjo. Ji buvo nuoširdi. Bet jau vyresniame, pagyvenusiame amžiuje atvirai apie tai kalbėjo. O, manau, kad po karo, kol vaikai buvo maži – aš labai abejoju. […] Iš mamos apie močiutės praeitį neteko kažkaip kalbėti.“
Išgyvenusios Holokaustą anūkė Judita Gliauberzonaitė